Interjeras, muzika ir architektūra – trys susisiekiantys indai

Geras interjero projektas – jo kūrėjo profesionalumo požymis. Nors jis suvokiamas subjektyviai ir gali būti prieštaringai vertinamas, egzistuoja ir objektyvūs kriterijai. Kurie padeda įvertinti projekto profesionalumą. Tarp kriterijų ne tik funcionalumas, kuris padeda įvertinti interjero praktiškumą, ergonomiką, patogumą naudoti, bet ir meninė kompozicija, estetika. Geras interjeras puošia žmogaus aplinką, sukuria harmoniją. Interjero estetiškumas suvokiamas regėjimo pagalba, o funkcionalumas patiriamas fiziškai visu kūnu.

Interjeras neatsiejamas nuo architektūros. Interjeras – tai vidinis pasaulis, kuris pratęsia architektūrinę mintį, transformuodamas ją į žmogaus patirtį. Kokybiškas interjeras nekovoja su architektūra – jis ją papildo ir paryškina. Architektūra nustato interjero rėmus, o interjeras įkvepia architektūrai gyvybės leidamas žmogui išjausti erdvę, ne tik akimis, bet ir visu kūnu.

Interjeras be architektūros, lyg tekstas be konteksto. Architektūra be interjero – lyg forma be turinio. Tik jų dialogas kuria autentišką, jautrią ir tvarią gyvenamąją aplinką.

Kaip taikliai pastebi Juozas Adomonis knygoje „nuo taško iki sintezės“, architetūra ir interjero dizainas savo raiškos formois yra artimi muzikai. Tas panašumas pasireiškia meninėmis harmnonizavimo priemonėmis, tokiomis kaip linija, forma, spalva, ritmas ir t.t. Tinkmai suprojektuota erdvė gali suskabėti, nes su muzika ją vienija ritmas, struktūra, dinamika ir emocija.

1. Ritmas ir struktūra – visų trijų (rchitektūros, interjero dizaino ir muzikos) pagrindas

Muzikoje ritmas yra garsų tvarka laike. Architektūroje ritmas – tai langų, kolonų, nišų pasikartojimas erdvėje. Interjere – baldų, šviesos šaltinių ar medžiagų pasikartojimas, kuris veda žvilgsnį, kuria logiką. Visose trijose srityse ritmas suteikia kryptį ir tempą – nesvarbu, ar vaikščiojame per erdvę, ar klausomės melodijos.

2. Harmonija ir kontrastas

Muzikoje akordai gali būti harmoningi ar disonuojantys – tai sukelia emocijas. Taip pat ir interjere: spalvų, tekstūrų, formų dermė arba įtampa sukuria atmosferą. Architektūroje tai gali būti proporcijų žaismas, medžiagų derinimas, šviesos ir šešėlio kontrastai.

3. Kompozicija ir dinamika

Kompozicija muzikoje – tai dainos struktūra: įžanga, kulminacija, išrišimas. Lygiai taip pat veikia erdvė: mes įeiname, judame, išgyvename viršūnę (pvz., pagrindinė svetainė ar atvira erdvė), o tada išeiname. Interjeras ir architektūra – tai patirtinė kelionė, kuriai būdingas tempas, perėjimai, pauzės. Muzika ir dizainas – abu sukuria naratyvą be žodžių.

4. Tyla ir tuštuma – kaip estetinė vertybė

Muzikoje tylos pauzės – tokios pat svarbios kaip ir garsai. Architektūroje ir interjere – tai tuščia siena, atvira erdvė, minimalizmas. Tyla leidžia įsiklausyti. Tuštuma leidžia erdvei kvėpuoti. Tai subtilus balansas tarp to, ką įdėjome, ir to, ko sąmoningai atsisakėme.

5. Emocinis poveikis

Galų gale, tiek muzika, tiek interjeras, tiek architektūra veikia ne tik protą, bet ir širdį. Gerai sukurta erdvė, kaip ir jautri melodija, sukelia nuotaiką, atsiminimus, jausmą, kad esi vietoje, kuri supranta tave. Tai yra nematoma kalba, kuria menas tiesiogiai kalba su žmogumi.

Apibendrinant:

Architektūra – tai užšalusi muzika (Johann Wolfgang von Goethe)

Ši frazė tiksliai atspindi bendrą esmę: visos trys disciplinos remiasi tuo pačiu vidiniu pagrindu – struktūra, ritmu, balansu ir emocija. Tiek muzika, tiek erdvė formuoja mūsų patirtį – viena per garsą, kita per kūną, trečia per formą. Todėl kuriant interjerą, dažnai nepakanka vien techninių sprendimų – reikia išgirsti erdvę. Kaip melodiją.