Bauhauzas

Bauhauzo pastatas Dessau. Nuotrauka - Lannguyen138, CC BY-SA 4.0 <https://creativecommons.org/licenses/by-sa/4.0>, via Wikimedia Commons

Bauhauzo studentės Mariane Brandt kurtas servizas. Nuotrauka - I, Sailko, CC BY-SA 3.0 <https://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0>, via Wikimedia Commons

V. Kandinskio paveislas. Nuotrauka - Ron Kroon for Anefo, CC0, via Wikimedia Commons

Bauhauzo studento - Marcel Breuer kurtos kėdės. Nuotrauka - Kai 'Oswald' Seidler from Berlin, Germany, CC BY 2.0 <https://creativecommons.org/licenses/by/2.0>, via Wikimedia Commons

Bauhauzas buvo pirmasis tikrai revoliucinis dizaino judėjimas, egzistavęs tik 14 metų, tačiau palikęs ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje.(4) Jeigu būtų mašina pavadinimu “Dizainas”, tai Bauhauzas būtų jos variklis, užvestas dar 1919 m., bet tebeveikiantis ir šiandien. Gal mašinos korpusas ir kitos detalės ir keitėsi, bet širdis (variklis) liko ta pati. Sakau, kad variklis tebeveikiantis, nes nors mokykla ir buvo uždaryta tarpukariu, joje gimusios ir gyvavusios idėjos yra gyvos ir šiandien. Jos gyvena dizaino mokyklų programose, įmonių veikloje (pvz. IKEA) ir dizainerių mintyse.

Pagrindinis Bauhauzo mokyklos tikslas buvo griauti pasenusią rutiną ir modernizuoti kasdienybę, panaikinti menų hierarchiją. (2) Siekis suvienyti amatus ir menus, panaikinti hierarchiją tarp didžiųjų ir mažųjų menų buvo pasiskolintas iš Meno ir amatų sąjūdžio judėjimo, kuris veikė 19 a. (9, p.165), bet skirtingai nei šis sąjūdis, Bauhauzas neneigė industralizacijos ir siekė eiti koja kojon su pažanga, technologijomis ir moksliniais atradimais.

Pasaulį sukrėtęs ir nualinęs Pirmasis Pasaulinis karas (infliacija, bedarbystė, badas...), industrializacijos procesai, socialiniai neramumai – toks buvo mokyklos steigimo kontekstas. Karų nualintam pasauly Bahauzas siekė technologiją panaudoti kūrimui, o ne griovimui (kaip kare). Bauhauzas savo dirbtuvėse gamino kokybiškus produktus ir siekė, kad jie taptų prieinami ir prasčiau gyvenantiems. Dizainas Bauhauzui buvo kaip būdas formuoti visuomenę ir kurti jos ateitį. (6)

Kuriant daiktų dizainą mokykloje buvo atsižvelgiama į nepasiturinčius gyventojus, į jų poreikius. Buvo siekiama kurti įperkamus daiktus ir taip gerinti mažiau pasiturinčiųjų gyvenimo kokybę. Daiktai turėjo tikti masinei gamybai, kuri į rinką tiekė nebrangias prekes. Apskritimas, kvadratas ir trikampis tapo pagridinėmis bazinėmis daiktų formomis, kas buvo nauja ir neįprasta. Iš spalvų pagrinde naudotos tik pirminės spalvos – raudona, geltona ir mėlyna, taip pat juoda bei balta. Svarbiausia tapo daikto paskirtis ir funkcija, o ne stilius bei estetika. (1) Bauhauzas yra bene labiausiai išsikristalizavusi versija idėjos kad, forma seka paskui funkciją (“form follows funcion”). (4)

Walteris Gropius, pirmasis Bauhauzo direktorius, teigė, kad: „statyti – tai projektuoti gyvenimiškus procesus.“(1) Bauhauzo manifeste W. Gropius taip pat rašė: „Galutinis bet kokio vaizduojamojo meno tikslas yra statyba! […] Architektams, skulptoriams, tapytojams – mums visiems metas grįžti prie amatų! […] Menininkas yra aukščiausiojo laipsnio amatininkas.“(1) W. Gropius siekė sujungti menus, amatus ir technologijas. Naujos technologijos ir progresas turėjo atsispindėti ir kasdieniuose produktuose, buvo siekiama modernizuoti pasaulį (6). Bauhauzas buvo įvairialypis, jame tilpo visko po truputį. Tai buvo meno ir amatų sintezė, tarpdizciplininis požiūris, kur svarbiausia buvo funkcija, tada standartizacija.(5)

Bauhauzas pristatė naują požiūrį į mokymą ir mokymąsi, architektūrą, tapybą, šokį ir dizainą. Intuityvus dizainas buvo kertinis Bauhauze. Bauhauzo studentai įstoję mokytis turėjo pamiršti viską, ko išmoko ir pradėti nuo švaraus popieriaus lapo, be išankstinių nuostatų (4). Įvadinis kursas, kuris mokino meno ir amatų esminių technikų, buvo privalomas visiems studentams. Buvo mokoma intuityvumo darbe ir ekperimentuojama su formomis, spalvomis ir medžiagomis(5). Įvadinis kursas buvo skirtas kūrybiškumo išlaisvinimui.(3) Toliau sekė įvairios praktinės dirbtuvės (keramikos, staliaus darbų ir kt.).

Nei vienas iš menininkų, kuriuos pasamdė W. Gropius, nebuvo prieš tai dėstęs akademijoje. W. Gropius tikėjo, kad Bauhauzo organizacinė struktūra susikurs savaime iš jos narių laisvės, pagarbos ir bendradarbiavimo. Dėstytojai nebuvo vadinami dėstytojais, jie buvo vadinami meistrais.(8, p.59)

Bauhauze daug dėmesio buvo skiriama ne tiek teorijai, kiek praktikai, buvo ryškus siekis perprasti medžiagą (4). Kiekvienas studentas su prekybininkų taryba pasirašydavo sutartį ir tris metus turėjo dirbti pameistriais mokyklos dirbtuvėse, kol po egzamino įvertinimo tapdavo jaunausiais meistrais. (8, p.18) Veimaro periodu Buahauze veikė stiklo, keramikos, audimo, metalo, staliaus, sienų dažymo, medžio, akmens skulptūros, scenos, spausdinimo ir knygryšystės dirbtuvės. Dessau laikotarpiu (kai mokykla iš Veimaro persikėlė į Dessau) kai kurios dirbtuvės buvo apjungtos, kitos nuimtos, po 1925 m. liko 7 dirbtuvės: metalo,medžio, tekstilės, sienų tapybos, spausdinimo/reklamos, skulptūros ir scenos. 1927 m. Bauhauzas jau ėmė ruošti ir architektus. 1928 m. dirbtuves reformavo tuometinis vadovas Hannes Meyer. Jis apjungė metalo darbų, staliaus darbų ir sienų tapybos dirbtuves į interjero dizaino dirbtuves. Bauhauzas tuo metu ruošė tiek dizainerius, tiek architektus. 1930 m. paskutinis mokyklos direktorius, Mies van der Rohe, panaikino pameistrystės sistemą ir ruošė mokyklą tam, kad ji taptų vien architektus ruošiančia institucija. (8, p.18-19)

Bauhauzo dirbtuvėse buvo kuriami ne gyvenimiškų siužetų, o abstraktūs kilimų raštai. (1) Apskritai, mokykloje mokė daug to meto žymių menininkų, skulptorius Gerhard Marcks, tapytojai Lyonel Feininger, Johannes Itten, Georg Muche, Oskar Schlemmer, Paul Klee, Lothar Schreyer, Wassily Kandinsky ir Laszlo Moholy-Nagy.(8, p.25), kurie vystė postkubistinę, abstarktaus meno kryptį, jie rėmėsi abstračiomis geometrinėmis formomis (9, p.166).

Bauhauzas buvo tarptautinė mokykla, kurioje mokėsi studentai net iš 29 pasaulio šalių. Tačiau iš Lietuvos turime tik vieną Bauhauzo studentą – Vladą Švipą (2). “Mus visus vis dar pernelyg kausto vakardiena, todėl Bauhauzas ir bando savo jaunimui išugdyti imunitetą tam kultūriniam vėžiui” – teigė viename interviu V. Švipas (3, P.28).

Bauhauze nebuvo idėjinio vientisumo, nes kiekvienas direktorius, ir net kiekvienas dėstytojas mokyklą kreipė savita linkme. (2) 1921-22m. mokytojai Georg Muche ir Johanes Itten į savo mokymą įtraukė ne tik profesines žinias, bet ir savo gyvenimo būdą. Studentams buvo skiriami kvėpavimo pratimai ir vegetarinė mityba pažadant aukštesnio sąmoningumo lygio pasiekimą. Abu mokytojai buvo Mazdaznan judėjimo sekėjai ir siekė kurti “naujajį žmogų” (8, p.25). Antrasis mokyklos direktorius Hannes Meyer neigė meno rolę dizaino procese ir mokymo procesą krepė šia linkme. Jis teigė, kad pastatų statybos nėra estetinis procesas, statybos yra tarsi biologinis procesas (8). Jis manė, kad žemesnė klasė nesirūpina stiliumi, jai svarbi kaina ir funkcija. (7) Nors vadovaujant H. Meyer‘iui mokykla mezgė ryšius su pramone, tačiau trečiame dešimtmetyje darėsi vis labiau politiška. 1930 m. Hannes Mayer buvo pašalintas dėl savo politikavimo, dėl simpatizavimo komunizmui. (6) Liudvig Mies van de Rohe parėmė Bauhauzo vairą 1930 m. Jis buvo architektas – to meto superžvaigždė. Kitaip nei H. Meyer, Mies van der Rohe nepolitikavo. Tačiau kitaip nei Meyer, jis buvo gana nutolęs ir autoritariškas direktorius(8, p.82-83). Visgi jam nepavyko išgelbėti Bauhauzo nuo nacių. Bandymas galbėti perkeliant mokyklą į Berlyną 1933 m. nepadėjo.(7)

Hitlerio rėžimui uždarius Bauhauzą, nemažai jo mokinių ir meistrų (taip buvo vadinami dėstytojai) emigravo ir paskleidė po pasaulį Bauhauzo idėjas. (6) Manona, kad būtent tai išpopuliarino mokyklos idėjas. Uždarymas, turėjęs sužlugdyti, davė visai priešingą poveikį.

Bauhauzas žymi modernizmo pradžią, asocijuojasi su funcionalizmu, balto kubo architektūra, plieno vamzdžių baldais, pagrindinėmis geometrinėmis formomis ir pirminėmis spalvomis. Nors tai buvo nedidelė mokykla Vokietijoje, ji tapo pasauliniu fenomenu. Nors savo laiku Vokietija nepalankiai žiūrėjo į Bauhauzą, o atėjus į valdžią naciams ji buvo laikoma “kultūriškai bolševikiška”, “internacionalistine” ir “žydiška”, tačiau 1960 m. Vokietija pakeitė požiūrį ir mokyklą ėmė matyti kaip kultūrinio paveldo dalį. Darmstade buvo atidarytas Bauhauzo archyvas, vėliau perkeltas į Berlyną.(8, p.7)

Bauhauzas buvo sąlyginai palanki mokykla morerų lygybės klausimu. Moterims studijuoti buvo galima. Ir pirmaisiais metais 51 procentą įstojusių studentų sudarė merginos. Tai Gropijui kėlė tam tikro nerimo, nes jis manė, jog jeigu studijuotų vien merginos, tuomet tai nebūtų visuomenės palaiminta, jis manė, jog ši dar tokiam žingsniui nepribrendusi. Visgi moterų skaičius mokykloje ėmė kristi ir nukrito iki 30-ies procentų. Nors įstoti moterys galėjo, tačiau po įvadinio kurso, kitaip nei vaikinai, jos negalėjo laisvai rinktis dirbtuvių, jos buvo paskiriamos į audimo dirbtuves. Tik pačios atkakliausios, kaip M. Brandt pateko į kitas dirbtuves, kuriose daugumą sudarė vien vaikinai. Moterų padėtį mokykloje veikė ir tai, kad visi dėstytojai buvo vyrai, užaugę su dar 19-to amžiaus diktuotomis vertybėmis.(4) Turbūt todėl architektūros ir interjero dizaino skyrius baigė viso tik 4 moterys.(8.p.28-29)

Ar Bauhauzas vis dar turi įtakos šiandienos pasauliui? Serijinė kasdienių produktų gamyba, bendradarbiavimas tarp pramonės ir dizaino buvo Bauhauzo vizijos dalis. Šios vizijos apraiškų galime matyti IKEA veikloje, nuo kurios įkurimo 1943m. su jos dizainu jau užaugo ne viena karta. Ar IKEA yra Bauhauzas šiandien? IKEA naudoja įrankį, kurį vadina demokratiniu dizainu. Jį sudaro penkios diemsijos, ramsčiai, kuriuos suformulavo steigėjas Ingvar Kamprad : forma, gera kokybė, tvarumas, žema kaina ir funkcija. (6) Šio principo esmė ta, kad kuo daugiau žmonių galėtų įpirkti geros kokybės dizainą. O tai iš esmės yra siekis, suformuluotas dar tarpukariu Bauhauze.

Literatūra:

1. Nadine Berghausen. Bauhauzui – 100 metų. PROJEKTUOJANT GYVENIMIŠKUS PROCESUS https://www.goethe.de/ins/lt/lt/kul/sup/bau/21356390.html

2. Nijolė Bulotaitė. Bauhauzas ir Lietuva. https://biblioteka.vu.lt/apie/naujienos/926-bauhauzas-ir-lietuva

3. Marija Drėmaitė. Lietuvis Bauhauze. Architekto Vlado Švipo studijos ir kūrybinė veikla. Naujasus Židinys – Aidai, 2019 https://www.academia.edu/40676675/Lietuvis_Bauhauze_architekto_Vlado_Švipo_studijos_ir_veikla

4. Documentary. Bauhaus 100 – 100 Years of Bauhaus/ Walter Gropius. https://www.youtube.com/watch?v=2a45UBCIbJc

5. Architecture, art and design – 100 years of the Bauhaus. DW Documentary. Part. 1

6. Architecture, art and design – 100 years of the Bauhaus. DW Documentary. Part. 2

7. Architecture, art and design – 100 years of the Bauhaus. DW Documentary. Part. 3

8. Magdalena Droset. Bauhaus. Tachen, 2019, 96 psl.

9. Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė. Dizaino raida: nuo Morriso iki Morrisono, VDA leidykla, Vilnius 2008m., 374 psl.